SICILIJA
Vokiečių poetas ir filosofas J. V. Goethe rašė: „Neaplankius Sicilijos, Italija nepalieka jokio pėdsako sieloje. Sicilija yra raktas į Italijos pažinimą". Kitaip tariant, nepažinęs Sicilijos, nepažinsi Italijos. Europoje daugiau nėra tokios vietos, kur galėtumėte rasti tokią turtingą istoriją, daugianacionalinę kultūrą, klestinčią gamtą, smaragdinę jūrą ir puikų poilsį svetinguose viešbučiuose.
Sicilija - autonominis Italijos regionas, didžiausia Viduržemio jūros sala, kurios sostinė - Palermas. Salos plotas - 25,7 tūkst. kv. km, joje gyvena apie 5 milijonus gyventojų. Sicilijos salą nuo žemyno skiria tik 3,5 km pločio Mesinos sąsiauris. Saloje yra aukščiausias Europos ugnikalnis Etna - (3340 m). Tai vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių. Sicilijai administraciškai priklauso dar keletas salų: Lipari, Egadų, Pantelerijos, Ustikos ir Pelagijų.
Prie Italijos karalystės Sicilija prisijungė po Garibaldžio ekspedicijos, 1860 metais. 1866 m. Palermas sukilo, tačiau buvo subombarduotas Italijos laivyno ir kariuomenės gražintas į karalystės sudėtį, o maištininkai nuteisti mirties bausme. Tačiau vienas po kito Sicilijoje kilo kiti maištų židiniai. Per visą šį laikotarpį Italijos armija, norėdama išlaikyti salos kontrolę, nuteisė mirti šimtus tūkstančių siciliečių, dar dešimtis tūkstančių įkalino, sunaikino ištisus kaimus, trėmė gyventojus. Sicilijos ekonomika žlugo ir prasidėjo beprecedentinė emigracijos banga. Nuo 1946 metų Sicilija tapo autonominiu Italijos regionu.
Sicilijoje kiekviename žingsnyje jaučiama istorija. Čia mitų ir legendų kraštas: anot Homero ir Vergilijaus, būtent čia kadaise gyveno ciklopai. Pagal istorijos ir architektūros paminklų kiekį Italija UNESCO sąrašuose užima pirmąją vietą, o nemaža dalis paminklų yra Sicilijoje. Daugelis civilizacijų šioje saloje paliko savo pėdsakus, nes Sicilija buvo tautų susitikimų ir susidūrimų vieta. Tai tiltas tarp Afrikos ir Europos. Graikai, romėnai, bizantiečiai, arabai, normanai... Vieni gyveno, kiti griovė, dar kiti kūrė. Toks tautų susimaišymas paliko savo pėdsaką salos kultūroje, istorijos paminkluose ir siciliečių gyvenime. Graikų valdymo metu statyti paminklai niekuo nenusileidžia senovės Graikijos paminklams, stebina „sicilietiškas barokas", bizantiškos mozaikos. Siciliečių kalba yra atskira romanų kalba, išsivysčiusi iš lotynų kalbos, kuriai įtakos turėjo graikų, arabų, prancūzų, vokiečių, ispanų, kataloniečių ir provanso kalbos. Šiuo metu ši kalba baigia išnykti, dauguma gyventojų kalba itališkai. Kai kuriuose kaimuose dar galima rasti kalbančių albanų kalbos dialektais (Kontesa Entelina), keliuose regionuose vartojama lombardų kalba ar galų-italų kalbos.
Sicilija - viena gražiausių ir įdomiausių Viduržemio jūros salų, išsaugojusi savo žavesį. Jos klimatas vienas iš švelniausių visoje Europoje. Pakrantėse vyrauja tipiškas Viduržemio jūros klimatas: su švelniomis lietingomis žiemomis ir karštomis vasaromis. Saloje maudymosi sezonas tęsiasi nuo gegužės iki lapkričio mėnesio. Neatsitiktinai senovės graikai Siciliją vadino „Saulės sala". Sniego baltumo paplūdimiai, nuostabios uolos mažose įlankėlėse, didingi kalnai, puikus viešbučių aptarnavimas, klubai ir diskotekos visoje salos pakrantėje ir, žinoma, įdomi bei turininga ekskursijų programa saloje niekuo nenusileidžia žemyninei Italijos daliai.
SICILIJOS VIRTUVĖ
Nepaisant bendrų tradicijų, įvairių provincijų virtuvė skiriasi. Patiekalų įvairovę sąlygojo įvairių kultūrų kaita saloje, todėl joje gausu tiek afrikietiškų, tiek europietiškų patiekalų. Graikai atnešė vynuoges ir alyvuoges, išmokė daryti vyną, romėnai išpopuliarino pupeles, turkiškus žirnius ir makaronus, arabai - migdolus, anyžius, abrikosus, apelsinus, špinatus, ryžius ir prieskonius. Arabai taip pat įžiebė iki šiol besitęsiančią meilę saldumynams: populiariausi iš jų - ledai, marcipanai ir įvairūs cukatai. Prancūzai siciliečių virtuvei padovanojo aristokratiškumą.
Salos virtuvėje vyrauja žuvis, valgoma labai daug daržovių, bet ne žalių, o keptų, virtų ir troškintų. Labai mėgstami patiekalai iš pupų, pupelių ir žirnių. Populiarūs vairiausi užkandžiai iš tešloje keptų daržovių, su alyvuogių aliejumi ir prieskoniais. Galima paragauti ir tipiškų užkandžių: ryžių rutuliukų (aranchini), sardinių užkandžio (sarde beccafico), aliejuje keptos Palermo užkandėlės iš pupelių miltų (panelle). Pirmas patiekalas (primo piato) gali būti ryžių patiekalas rissotto, dažnai su jūros gėrybėmis, sriubos arba makaronų patiekalai (pastos). Pastų „karalienė" Palerme yra pasta su sardinėmis, o Katanijoje populiari garsioji pasta alla Norma, pavadinta kompozitoriaus Vinčenco Belinio, kilusio iš šio miesto, garbei. Kito garsaus siciliečio Pirandello gimtajame Agridžento mieste paskanaukite jo garbei pavadinto patiekalo: spagečių su pomidorais ir sūrio gabalėliais. Kaltanisetoje garsėja miltiniai „ežiukai"(cavateddi).
Iš mėsos patiekalų verta paragautimėsos vyniotinio (falsomagro), farširuoto virtu kiaušiniu ir kumpiu, caciocavallo sūriu ir išvirtu vyno bei pomidorų padaže, naminių dešrelių, farširuotos kiaulienos. Visus šiuos patiekalus galima pavadinti gastronominiais delikatesais. Sicilija garsėja ožkienos arba ėrienos mėsos šašlykais, gausiai pagardintais prieskoniais.
Vis dėlto žuvis saloje yra mėgstama labiau negu mėsa. Sicilijos delikatesu laikoma žuvis kardas, kuri gaudoma Mesinos įlankoje, taip pat tunas, kurio žvejyba vyksta kovo pabaigoje - birželio pradžioje. Siciliečiai mėgsta ir kitas jūros gėrybes: austres, midijas, krevetes, kalmarus ir pan. Sirakūzuose paragausite scoppularicchi (kalmarų ir aštuonkojų kepsnys), Katanijoje - stummi-abbuttunati (farširuota skumbrė), Mesinoje - stoccafisso alla messinese (džiovinta žuvis su daržovėmis). Sicilijoje mėgsta avies ir ožkos pieno sūrius, ypač populiarus mozzarella (karvės arba buivolės pieno sūris).
VYNAS IR VYNUOGYNAI
Iš visų Italijos regionų pirmiausia Sicilijoje senovės graikai pradėjo auginti vynuoges ir daryti vyną. Nėra vyno šalies, kuri nesistengtų iš vyno gauti kuo daugiau naudos. Sicilija - ne išimtis. Jos valdžia stengiasi taip pagerinti savo vyną, kad jis ne tik viliotų užsienio šalių pirkėjus, bet ir skatintų turizmą. Sicilijos vietinės vynuogių veislės yra antikinės, atgabentos arba išvestos dar graikų. Dabar Sicilija rūpinasi vietinėmis veislėmis, nes būtent jos yra geriausiai prisitaikiusios prie vietos sąlygų ir išskiria sicilietiškus vynus iš kitų. Pastaraisiais metais vyno gamyboje naudojamos 28 vietinės veislės. Vynuogynų plotai čia užima daugiau kaip 120 tūkst. hektarų (daugiausia iš visų Italijos regionų). Dabar vynuogynų mažėja, nes Europos Sąjungoje vyksta vyno perprodukcija, todėl mažėja ir vyno gamyba. Dabar per metus Italijoje pagaminama apie 7 milijonai hektolitrų vyno, Sicilijos vynai sudaro 15 % metinės Italijos vyno produkcijos.
Vynas Sicilijoje yra daugiau negu maisto dalis. Tai malonumas ir gyvenimo džiaugsmas. Vynas reikšmingas ir svarbiuose socialiniuose įvykiuose, pavyzdžiui, kaimuose išlikusiose piršlybų tradicijose. Susitikus šeimoms, vyrai kalbasi apie šį bei tą, prisimena įvairius bendrus nutikimus ir tik pabaigoje jaunuolio tėvas, išgyręs merginos išvaizdą ir dorybes, užduoda svarbiausią klausimą apie vedybas. Šeimininkas pagalvojęs eina į kitą kambarį ir iš ten grįžta su savos gamybos vyno buteliu ir dviem taurėmis. Netardamas nė žodžio, jis pirmą taurę paduoda svečiui, o kitą priglaudžia prie lūpų pats. Teigiamas atsakymas arba sutikimas išreiškiamas ne žodžiais, bet vyno taure.
atgal
i viršu
