ITALIJA
Geografija.
Italija -valstybė pietų Europoje. Italija apima aulinio bato formą primenantį pusiasalį ir dvi dideles salas Viduržemio jūroje: Sardiniją ir Siciliją, bei daug mažesnių (tarp jų žymesnės – Elbos, Kaprio salos). Šiaurėje šalis remiasi į Alpes, kur ribojasi su Prancūzija, Šveicarija, Austrija ir Slovėnija. Nepriklausomos San Marino ir Vatikano valstybės yra anklavai Italijos teritorijoje. Jūros pakrantės ilgis sudaro iki 7600 km. Italija priskiriama Pietų Europai.
Plotas. 301230 kv. km.
Klimatas.
Viduržemio jūros (mediteraninis), Sicilijoje – subtropinis. Vidutinė sausio temperatūra nuo 0 iki 12 °C, liepos 20-28 °C, krituliai daugiausia žiemą (600-1000 mm per metus, kalnuose vietomis
Sostinė. Roma.
Politinė sistema.
Pilnas pavadinimas - Italijos respublika. Demokratinė respublika su dviejų rūmų parlamentu (Parlamento), renkamu 5 metams. Prezidentas renkamas 7 metams ir yra valstybės vadovas.
Italiją sudaro: 20 regionų - Abruzzo, Basilicata, Calabria, Campania, Emilia-Romagna, Friuli-Venezia-Giulia, Lazio, Liguria, Lombardia, Marche, Molise, Piemonte, Puglia, Sardegna, Sicilia, Toscana, Trentino-Alto Adige, Umbria, Valle d'Aosta, Veneto.
Gyventojai. 58, 7 mln.
Kalba. Italų
Religija. Virš 80% Romos katalikų
Laikas. Laiko juosta UTC +1. Vasaros laikas: UTC +2
ŠEIMA.
Italams šeima — svarbiausias gyvenimo dalykas, nuolatinė vienybės ir tradicijos versmė. Galbūt tokiu tvirtu ramsčiu ji tapo iš būtinybės, stengiantis išlikti sūkuringose Italijos istorijos bangose, veržiantis svetimoms kultūroms, vykstant regioniniams konfliktams ir pasauliniams karams, valdant nepastovioms vyriausybėms. Galbūt iš tokios šeimos sampratos kilo posakis campanilismo (pažodžiui - „ištikimybė savo varpinei;), tai yra įsitikinimas, jog savi namai geriausi. Žmogaus visuomeninė padėtis priklauso ne nuo jo turto, bet nuo kilmės (šeimos biografijos faktų) ir klasės, todėl pakeisti savo padėtį visuomenėje beveik neįmanoma. Nelabai seniai, ypač žemdirbių gyvenamuose pietuose, senelė, senelis, vaikai, jų vaikai ir visi jų artimieji gyveno po vienu 500 metų amžiaus terakotos stogu. Visai šeimai su artimaisiais vadovavo seniausias vyras ;il padrone;, kuris uždirbdavo duonai, o motina likdavo virtuvėje, kad ją iškeptų. Tokia šeimos sandara tik iš pirmo žvilgsnio atrodė patriarchalinė. La padrona di casa, vyriausia amžiumi moteris, buvo tikrasis užkulisinis valdytojas: visi šeimos uždirbti pinigai suplaukdavo pas ją, ir ji juos paskirstydavo. Tačiau viešumoje iš pagarbos ji visada nusileisdavo savo vyrui. Kaip sakoma, ;in casa non ce pace quando gallina canta e gallo tace; (Nėra tvarkos namie, kai višta kudakuoja, o gaidys tyli.) Šiandien norma tapo „branduolinė; šeima (žmona, vyras ir vaikai). Tačiau net ir mažesnio pavidalo italų šeima išlieka patvaresnė nei jos analogas kitose Vakarų šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Manoma, kad benamystė yra amerikiečių liga, irstančios šeimos požymis. Padori italų šeima pasirūpina, kad nė vienas, turintis jų kraujo, nesivalkiotų po piazza (aikštę), ištiesęs ranką (prašydamas išmaldos).
REGIONINIAI SKIRTUMAI.
Keliaudamas iš srities į sritį jautiesi tarsi kirstum kitos šalies sieną. Be viso to, iš tikro yra dvi Italijos: pramoninė bei komercinė Šiaurė ir neišvystę žemės ūkio Pietūs (Medzodžiornas). Šie du regionai visad tarpusavyje varžėsi. Jeigu vieną šimtmetį sieniečiai sukurdavo architektūros stebuklą, florentiečiai buvo priversti juos pralenkti kitą šimtmetį. Taip kiekviena sritis kėlė savo kultūros lygį, ir tai buvo naudinga pasauliui. Gebėjimas įgyti pranašumą būdingas Italijos sritims ir net provincijoms bei miestams tiek praeityje, tiek dabar. Lombardijoje įsikūrusi Beretta galbūt yra seniausia giminės valdoma auksakalystės (nuo 1526 m. smulkių šaunamųjų ginklų gamybos) firma pasaulyje, tačiau Gucci, kurios centras Toskanoje, yra viena iš tarptautinių aukšto lygio simbolių. Italas tarp sričių daugiausia mato gastronominio pobūdžio skirtumus. Puikiausi baltieji valgomieji trumai auga Šiaurėje. Milano ossobucco (jautienos su kaulu patiekalas) yra žinomas pasaulyje; dėl fettuccine Alfredo (toks makaronų patiekalas) verta apsilankyti Romoje. Pesto (baziliko, alyvuogių aliejaus ir česnakų padažas, dažniausiai užpilamas ant makaronų) reiškia Genują. Bolonijinis padažas (malta mėsa su pomidorais) reiškia Boloniją. Prosciutto (kumpis) būdingas Parmai. Chianti (kianti, tam tikra vyno rūšis) - Toskanos įžymybė. Atskiriems šalies rajonams būdingi tam tikri tradiciniai renginiai. Pavyzdžiui, Sieną garsina Palio (kasmetinės žirgų lenktynės, kurių dalyviai vilki viduramžių drabužiais ir neša spalvotas vėliavas). Drabužiai yra vienintelis etninis skiriamasis požymis, kuris amžiams bėgant nublanko. Tautiniai sričių kostiumai dabar dėvimi tik per šventes.
BENDRAVIMO BŪDAS.
Italai mėgsta fizinį kontaktą. Kalbėdami griebia pašnekovą už rankos, tapšnoja per petį arba per nugarą. Draugai vyrai dažnai apsikabina, ir neretai galima pamatyti verslininką pašnekesio metu laikantį savo kolegą už alkūnės — tuo pabrėžiamas pokalbio slaptumas. Susitikę jus italai prieina visai arti (net jeigu judu vieni stovėtumėte futbolo aikštėje) ir žiūri jums į akis.
DRABUŽIAI.
Italai beveik visomis progomis gražiai rengiasi, ypač Milane, kur vietiniai gyventojai išdidžiai vaikščioja tarsi modeliai iš Italian Vogue — gražūs, liekni ir pasidabinę tokiu 24 karatų aukso kiekiu, kad, regis, reikėtų apsauginių šunų. Tačiau šunų palydą labiau mėgsta prancūzai negu italai. Italai teikia pirmenybę įspūdingoms kaklajuostėms ir saulės akiniams, kurie suteikia paslaptingumo. Jų drabužiai, rankinės, aksesuarai ir apavas visuomet būna pagaminti Italijoje ir visad firminiai: Valentino, Balestra, Cerruti, Versace, Ferre, Lancetti. Verslo žmonės rengiasi konservatyviai: vyrai su kaklaraiščiais, moterys su sijonais, ne su kelnėmis. Džinsus ir spalvingesnius drabužius dėvi vaikai ir paaugliai. Karštu vasaros metu aprangos stiliui duodama daugiau laisvės. Gatvės apdarų margumyne dera ir sandalai prie kostiumų ar suknelių. Keliaudami po Italiją lietingu metu vilkėkite lengvą lietpaltį, jei lankysitės Italijoje žiemą — paltą. Jūsų apranga vertinama pagal kokybę, medžiagą ir stilių. Profesionalams (vyrams ir moterims) derėtų pasirinkti tamsios arba šviesios neutralios spalvos (pagal metų laiką) drabužius iš tropinės vilnos arba šilko ir gero darbo odinį lagaminėlį. Medvilnė laikoma ne tokia dailia medžiaga. Į bažnyčią moterims nedera eiti nuogomis rankomis, vienplaukėms ar su šortais. Vyrai turi nusiimti skrybėlę. Kaimuose vyresnės italės dažnai dėvi juodas suknias ir juodas skaras, juodus batus. Šis apdaras nebūtinai reiškia, kad jos našlės. Tradiciniai regioniniai kostiumai nešiojami tik per šventes.
VAIŠĖS.
Valgis visuomet turėdavo didelę reikšmę suvedant žmones. Seniausia žinoma valgių gaminimo knyga Apicius de re Coquinaria buvo parašyta senovės Romos imperijoje. Joje aprašoma viskas nuo sudėtingų užkandžių, rožių žiedlapių vyno ir geriausių būdų trumams arba granatams konservuoti iki daržovių su prieskoniais, stručio troškinio, jūros ežių paruošimo receptų, tuzino įvairių paršiuko ir kiškio patiekalų ir riešutų kremo su medumi gaminimo būdų. Makaronų buvo rasta tarp Pompėjos griuvėsių. 1788 metais agronomas ir epikūrininkas Thomas Jeffersonas vienas keliavo po Šiaurės Italiją. Grįždamas į Paryžių, kuriame jis turėjo JAV pasiuntinio Prancūzijoje pareigas, vežėsi spageti receptą, pagal kurį ketino juos gamintis. (Pirmasis Italijoje prekinės spageti gamybos fabrikas buvo įsteigtas tik 1824 metais).
atgal
i viršu
